Kai pamatai žemės pragarą, yra tik du keliai – palikti gyvenimą savo noru arba keltis ir pradėti viską iš naujo“, – sako MARYTĖ (55). Šiandien vis tvirčiau ant kojų besistojanti moteris dirba, siūlo pagalbą kitiems ir dėkoja „Dvylikos žingsnių programai“ už tikėjimą ir pasitikėjimą, už atkurtą savivertę ir savigarbą, už meilę, džiaugsmą, už supratingumą, atjautą, už galimybę būti savimi. Už naują gyvenimą.
Marytės mama mirė anksti, tėtis augino šešis vaikus. Rūpinosi, auklėjo juos, kaip galėjo. Mokė būti mandagius, pasitikėti ir tikėti žmonėmis. Gal kaip tik todėl mergina patikėjo ir tuo, kurį sutiko vienoje kelionėje. Atrodė tylus, ramus, santūrus žmogus. „Net blogiausiame sapne nebūčiau susapnavusi, kad po vestuvių jis pasikeis – taps tironu, prievartautoju. Buvau jo vergė, net pasiguosti neturėjau kam. Atrodytų, reikėjo bėgti nuo tokio žmogaus, o kur bėgti, kai tėvų neturi?“ – Marytei nėra lengva prisiminti sunkiausius savo santuokos metus.
Namai moteriai tapo kalėjimu. Vyras susirado meilužę, paskui – skyrybos. „Likau bute, tačiau vyras nuolat grasino padarysiantis taip, kad išsikraustyčiau iš man priklausančio kambario, vis sakydavo: tu kaip šuo mirsi patvory. Mėginau ieškoti teisybės, tačiau rasti ją nėra taip lengva, kai esama už tave įtakingesnių ir kai tau, parklupdytai ant kelių, į smilkinį įremia ginklą.“ Prarasta viltis ir meilė metams bėgant virto juoda, kankinama depresija. „Nelengva išsilaižyti žaizdas“, – sako Marytė ir pasakoja anuomet nuėjusi lengviausiu keliu – pradėjusi vartoti antidepresantus, raminamuosius ir migdomuosius vaistus. Kad jų poveikis būtų stipresnis, dar užgerdavo alkoholiu. „Buvo toks laikas, – prisipažįsta, – kai visu garsu pasileisdavau muziką kambaryje ir klykdavau iš skausmo, nerimo ir nevilties.“
Anuomet būdavę dienų, kai vienintelis aiškus išėjimas iš aklavietės atrodydavo mirtis. Tuomet prašydavo: „Tėti, mama, pasiimkite mane pas save, baisu šioje žemėje gyventi.“ Kartą mėgino viską baigti, tačiau dabar sako, kad Dievo planas, matyt, buvęs kitoks. Iš Alytaus Marytė savo gyvenimą mėgino perkelti į Kauną. Nepavyko. Ir ten naktys būdavo tokios pat beviltiškos, prislopintos vaistais ir alkoholiu. Artimieji paragino kraustytis į Vilnių, tačiau ir čia užklupo bėdos – norėjo padėti artimam žmogui, su kuriuo kartu pradėjo verslą, užstatė savo butą, tačiau vyriškis staiga mirė, o paskolą teko grąžinti jai. Kad susimokėtų skolas, paskelbė fizinio asmens bankrotą, pakibo grėsmė prarasti vienintelį turtą – butą bendrabutyje. Žinia, bėda po vieną nevaikšto, netrukus neteko darbo, stipriai pablogėjo sveikata. „Kad ir kiek ieškojau pagalbos, į kiek durų beldžiausi, man jos nebuvo atidarytos. Klausdavau Dievo, kodėl jis man tiek daug paskyrė, bet, matyt, reikėjo atrasti save, reikėjo savo negatyvą paversti pozityvu. Daug kartų sakyti, kad viskas bus gerai. Jei ne „Dvylikos žingsnių programa“, būčiau išprotėjusi arba grįžusi prie savo įpročių, tačiau buvau jau gerokai stipresnė, žinojau, kad padeda malda, meditacija, kad privalau pasitikėti savimi ir Dievu“, – prisimena sunkų laiką moteris ir kiekvieną dieną Dievui dėkoja už tai, kad atrado „Dvylikos žingsnių“ programą, privertusią atversti visiškai naują, baltą gyvenimo lapą.
„Aš visą laiką tikėjau žmonėmis, tačiau nieko mainais iš jų negaudavau. Psichoterapeuto kabinete išgirdau tokius žodžius: „Tavęs laukia ilgas ir sudėtingas kelias iki Dievo, bet jei tikrai norėsi, surasi jį.“ Dabar žinau, apie ką kalbėjo gydytojas, – Dievas visada buvo šalia manęs, tik nemokėjau juo pasitikėti. Ilgai diskutuodavome su gydytoju, jis atkūrė manyje tai, ką buvau praradusi, – orumą, pasitikėjimą savimi, tikrą gyvenimą be kaukių. Aš supratau, kad prasmė yra gyventi čia ir dabar. Kiekvieną rytą prašau Dievo ramybės, stiprybės, kiekvieną vakarą dėkoju jam už galimybę būti. Nepykstu ant gyvenimo. Jis mane mušė, bet daug ko išmokė ir užgrūdino“, – savąsias pamokas išmokusi, Marytė dabar jomis noriai dalijasi su kitais. Gyventi vien iš neįgalumo pašalpos moteriai būtų sunku. Ji gerai žino, ką reiškia ieškoti darbo, kai esi tokio amžiaus. Stuburo bėdos neleidžia ilgai sėdėti, tad ne visas etatas viename prekybos centre buvo gera išeitis. „Man svarbu ne vien piniginis atlygis, bet ir galimybė pabendrauti su žmonėmis, palikti savo kambarėlį bendrabutyje“, – tikina jau trečią mėnesį kasdien į darbą keliaujanti Marytė.
Projektas „G.A.L.I.U. - GALIMYBĖS. APSISPRENDIMAS. LAVINIMAS. ĮDARBINIMAS. UŽTIKRINIMAS“
Projektą įgyvendino VšĮ „SOPA
