Jeigu mamos darbas būtų vertinamas, gerbiamas ir gerai mokamas, kaunietė Brigita (41) niekuomet neieškotų kito. Kad ir augina penkis vaikus, didvyre ji nesijaučia. „Toli man iki didvyrės“, – ištaria savo gražiu, dainingu balsu. Taisyklinga jos tartis negali neglostyti ausies, o malonus balso tembras iškart paperka.
„Visai nebūtina susitikti su žmogumi, iš pokalbio telefonu dažnai paaiškėja, koks jo išsilavinimas ir profesija“, – sako Brigita. Kalba jos patirtis, kurią įgijo dirbdama informacijos, nuotolinio klientų aptarnavimo ir telefoninės rinkodaros paslaugas teikiančioje bendrovėje. Tačiau kelias iki to darbo nebuvo labai lengvas.
Kas vyko prieš dešimtį metų, Brigita nenori prisiminti. Ji mielai pamirštų baimės sklidinas naktis, kurias leisdavo su vaikais, laukdama girto vyro. „Visko buvo, – atsidūsta. – Smurto – irgi...“ Tik anuomet apie tai mažai kas kalbėjo, o policijos ekipažas nė nevažiuodavo pas šeimą, kurioje vyras kumščiais auklėdavo žmoną. „Tvarkykitės patys...“ – sakydavo. „Labai džiaugiamės, kad su vaikų tėčiu negyvename, kad mums pavyko jo atsikratyti, kad išėjo pas kitą moterį ir paliko mums namus, – pasakoja Brigita. – Skyrybos buvo mūsų išsigelbėjimas, gyventi pasidarė ramiau ir lengviau. Į svečius užėjusio girto vyro tiesiog neįsileisdavome, o jis per tuos metus pakeitė daugybę moterų. Ir visas atvesdavo mums parodyti.“
Dabar Brigitos šeimoje auga penki vaikai – devyniolikos Benjaminas, septyniolikos Ieva, trylikos Narutis, vienuolikos Henrieta ir penkerių Gvidas. Apie mažojo tėtį moteris irgi tyli. Bet tai – jos istorija, tegu ją pasilieka sau. Mamos darbas vos per keturiasdešimt peržengusiai moteriai neatrodo sunkus. „Kad sunku, mano tie, kurie augina vieną arba du vaikus, – šypteli. – Kai jų turi daugiau, galvoji, o kaip aš auginčiau vieną? Mano vaikai geri, rūpesčių niekuomet nekėlė – jokių paklydimų, jokių negrįžimų naktį, jokių blogų draugų.“
Patarimų kitiems, kaip tinkamai auklėti tokį būrį, Brigita duoti negalėtų. Sako, visi vaikai yra skirtingi, net ir jos pačios, taigi, vienos taisyklės čia niekaip nepritaikysi. Su kiekvienu reikia ieškoti skirtingos kalbos. Bet vienos auksinės taisyklės Brigita su vaikais laikosi jau daug metų. Šeštadienis – šeimos diena. Visada leidžia ją kartu, važiuoja į mišką, prie ežero, upelio. „Kiekvienais metais mėgstame grįžti į tas pačias vietas, į Trakus, į Dusią, aplink Kauną visi tvenkiniai, upeliai išvažinėti. Mums keista, kai žmonės vasarą dejuoja nerandantys, kur išsimaudyti, – mes daugybę gražių vietų žinome.“
Žygiai į gamtą daug išlaidų nereikalauja, į kiną ar baseiną visu būriu nueiti sunkiau. Bet ir čia mama randa išeitį – nuperka keletą abonementų į baseiną, kuriuos dalijasi visi. „Ką veiksim šiandien? – juokiasi. – Šiandien vešim į taisyklą mano siuvamąją mašiną, paskui važiuosim apžiūrėti Kalėdų eglės Kauno senamiestyje. Norėjome dalyvauti įžiebimo ceremonijoje, bet neradome, kur automobilio pastatyti, mažieji taip ir liko eglės nepamatę. O paskui – pietūs namie. Šį kartą gaminsiu aš, bet būna, kad vyresnioji sesė mane pavaduoja, ypač kai tenka dirbti savaitgaliais.“ Savo virėjos profesiją Brigita jau baigia pamiršti. Iki trejų auginusi mažąjį Gvidą, sako, praradusi profesionalumą, o ir darbas tas jai ne prie širdies. Labiau džiaugiasi naujuoju, kurį padėjo rasti projektas „Socialinės atskirties mažinimas ugdant bendruosius ir profesinius įgūdžius“. Kad tokio esama, Brigita sužinojo Kauno moters užimtumo informacijos centre, į kurį ją pakvietė draugė. „Projektas man suteikė galimybę pakeisti profesiją. Viena to padaryti nebūčiau išdrįsusi, tačiau greta buvo mano amžiaus moterų, kurios tai darė“, – apie pirmuosius žingsnius projekte pasakoja moteris ir prisipažįsta nustebusi, kad darbo ieško ir aukštąjį išsilavinimą turinčios, ir daug vaikų auginančios, netgi dailės studijas baigusios moterys. „Mokėmės kartu, viena iš kitos, visos dalijomės savo istorijomis ir patirtimis“, – priduria.
Paskaitos, kuriose susipažino su darbo rinka, mokėsi anglų kalbos, buhalterijos pradmenų, dar dabar likusios jos atmintyje, o tuomet, kai reikėjo rinktis profesiją, Brigita išsirinko klientų aptarnavimą. Po kursų ir praktikos vienoje informacijos, nuotolinio klientų aptarnavimo ir telefoninės rinkodaros paslaugas teikiančioje bendrovėje ten ir liko. Sutartis galiojo pusmetį, tada reikėjo ieškotis naujo darbo. Šį kartą eilutė apie patirtį klientų aptarnavimo srityje padarė savo, darbą ji gavo. Šiandien Brigita ieško naujų galimybių. Sako, norėtų dirbti draudimo srityje. „Dirbti su žmonėmis man labai įdomu“, – jau patyrė.
Rankų sudėjusi ji nesėdi. Rūpinasi savo didele šeima ir savanoriauja net keliose organizacijose. „Maisto banke“ – drauge su dukra Ieva, pati viena – savo Šančių bendruomenėje. „Dar kviečia į Gintauto Labanausko labdaros ir paramos fondo daugiavaikių grupę, bet, bijau, visur nebespėsiu“, – sako moteris ir priduria esanti visiškai tikra: jei norėsi daryti gerus darbus, tai ir darysi juos.
Projektas „Socialinės atskirties mažinimas ugdant bendruosius ir profesinius įgūdžius“
Projektą įgyvendino Kauno moters užimtumo informacijos centras
