Vargu ar vaikystėje Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos gimnazistas Matas NAVICKAS (18), želdininkystę Aleksandro Stulginskio universitete studijuojantis Edvinas MISIUKEVIČIUS (20) ir Vilniaus universitete molekulinės biologijos paslaptis Mėginantis atskleisti Povilas KAVALIAUSKAS (23) tiksliai žinojo, ką veikia mokslininkai. Tačiau dabar jų gyvenimas be mokslo – neįsivaizduojamas.
„Vaikystėje „mokslininkas“ skambėjo panašiai kaip „astronautas“. Atrodė, tokios profesijos paprasčiausiai nėra, o siekti jos reiškia tą patį, ką būti astronautu“, – juokauja Matas. Savo vaikystę jis praleido gamtoje, rinkdamas augalus ir vabzdžius. Ne visai vaikiški buvo ir jo žaidimai su kateteriais ir švirkštais – Mato mama medikė, jos darbas laboratorijoje tarp mikroskopų, tirpalų ir nematytų prietaisų ypač traukė. „Kai pats su juo susidūriau, šiek tiek nusivyliau, – prisipažįsta trečiąją vietą už savo projektą „Žydinti obelis „Malus baccata x Malus prunifolia“ in vitro“ XXVI Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse šiais metais laimėjęs gimnazistas.
– Nuvylė ne darbas, o požiūris į mokslą, į galimybę pamatyti gyvybę ląstelėje, molekulėje, ja žavėtis, pajusti keistą ir tobulą jausmą, kai prisilieti prie visiškai kitokio, sudėtingo ir jautraus pasaulio. Žinau, skamba keistai, tačiau būtent tai ir skatina judėti į priekį, neleidžia sustoti.“ Septyniolikmečio Mato specializacija – augalų biotechnologija, nuo vaikystės berniuką žavėjusi galimybe auginti augalus steriliai, specialiose terpėse, manipuliuoti jais, tačiau šiandien jaunuolį ne mažiau domina ląstelės biologija, neurobiologija, virusologija, mikrobiologija, genetika, proteomika – mokslas, tiriantis ląstelėje esančius baltymus, eksperimentinės operacijos. „Kai prisakau tiek daug įspūdingų žodžių, žmonės sutrinka: argi visa tai įmanoma garaže įkurtoje laboratorijoje, o ne mokslo centre? Įmanoma. Nes aš noriu. Nedarau kažko įspūdingo, nevaidinu pasaulio gelbėtojo, tačiau visi šie mokslai tarpusavyje susiję, kuo daugiau darai, tuo lengviau suvoki, kaip viskas vyksta“, – sako didelių ambicijų turintis jaunuolis, labiausiai besidžiaugiantis tuo, kad eksperimentuodamas nuosavoje laboratorijoje bet kada gali paprašyti tikrų mokslininkų pagalbos.
Vilniaus universitete sudėtingus molekulinės biologijos procesus studijuojantis Povilas Kavaliauskas tarptautinio pripažinimo sulaukė aštuoniolikos. 2011 metų rudenį jam atsistoję plojo garsiausi pasaulio mokslininkai. Povilo mokslinis darbas „Naminių musių platinami pūlinių- uždegiminių infekcijų sukėlėjai ir jų atsparumas antimikrobiniams preparatams“ buvo pripažintas geriausiu Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse. Vaikystėje, kaip ir visi berniukai, futbolą spardęs ir nuo kalnų čiuožinėjęs Povilas tikina, kad moksliniai tyrimai jam visuomet buvo įdomiausia veikla. Mokykloje parengęs keletą mokslinių studijų, pristatęs jas Kauno moksleivių aplinkotyros centre, vaikinas sužinojo apie Nacionalinę jaunųjų mokslininkų konferenciją.
Nusprendęs savo darbus parodyti dar platesnei auditorijai, Povilas pradėjo aktyvią veiklą projekte, skatinančiame atskleisti ir ugdyti jaunuosius šalies mokslininkus. „Nė akimirkos nebuvau suabejojęs dėl savo kelio, greičiausiai ir gimiau tam, kad daryčiau tai, ką dabar darau. Mikroorganizmai yra tokie maži, o iš jų kuriami dalykai išties nuostabūs. Jei papasakočiau, ką gali parodyti bakterijos ar virusai, laikytumėte tai stebuklais. Kaip galima tokiu darbu nesidomėti?“ – šypsosi Povilas. Jis patyrė: norint įgyvendinti vaikystės svajones, reikia daug, ilgai ir sunkiai dirbti. „Pasiaukojantis darbas. Štai kas mane skiria nuo kitų idėją fix turinčių žmonių“, – sako.
Dvidešimtmečio Edvino Misiukevičiaus pavardę jau puikiai žino Lietuvos selekcininkai. 2013 metų rudenį Aleksandro Stulginskio universiteto pirmakursis už savo kelerių metų darbą „Vienadienių selekcija ir sėjinukų auginimas patalpoje“ laimėjo specialųjį prizą Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse. Edvinas sukūrė ir JAV vienadienių asociacijoje registravo naują veislę „Mitsu“. „Esu jaunasis mokslininkas, bandantis, siekiantis ir svajojantis“, – sako sode su augalais eksperimentuojantis, o žiemą jų žiedus ant šilko liejantis Edvinas ir priduria, kad į priekį jį veda smalsumas. Būtent smalsumas jį atvedė į „Jaunojo tyrėjo“ projektą. „Mane sudomino mokslo naujienos, būrys protingų, smalsių jaunuolių, be to, čia gavau konsultantą, kuris man labai padėjo“, – pasakoja. „Projektas suteikė galimybę tobulai nušlifuoti savo mokslinį darbą, įgijau sunkiai pamatuojamos patirties“, – Edvinui pritaria Povilas. Matas irgi neabejoja: „Šis projektas nulemia ateitį ir gyvenimą. Pažymių čia niekas nerašo, užtat suteikia galimybių tobulėti. Radau čia draugų. Tikiu, liksime jais iki aštuoniasdešimties, – norėčiau tiek gyventi, – o tuomet nueisime į laboratoriją ir drauge nu nuveiksime daug nuostabių dalykų.“
Projektas „Mokinių jaunųjų tyrėjų atskleidimo ir ugdymo sistemos sukūrimas – II etapas“
Projektą įgyvendino Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras
