Graži šviesiaplaukė moteris tik gūžčioja pečiais ir šypsosi, klausydama komplimentų apie savo stiprybę. Paskui VAIDA IVANAUSKIENĖ (34) gestais paaiškina savo gyvenime niekada nieko pati neieškojusi – nei draugų, nei darbo vietos. „Patys žmonės mane suranda“, – jos mintis perduoda gestų vertėja.
Kaip jautėte save vaikystėje? Kada atėjo suvokimas, kad esate šiek tiek kitokia girdinčiųjų pasaulyje?
Nuo mažens nesuvokiau, kad egzistuoja du pasauliai – girdinčiųjų ir kurčiųjų. Gimiau kurčiųjų šeimoje, mama – ukrainietė, tėtis – lietuvis. Dvejus metus lankiau girdinčiųjų darželį, nes tėvai manė, jog girdžiu. Kad taip nėra, įtarimų kilo darželio pedagogei. Trejų kalbėjau ne visai rišliai, tačiau ji pastebėjo, kad neatsisuku kviečiama vardu. Pakvietė tėvus, pasikalbėjo ir perkėlė mane į kurčiųjų darželį.
Apie ką svajojote mokykloje? Ar kada graužė nerimas, kad jūsų galimybės girdinčiųjų pasaulyje šiek tiek apribotos?
Dešimt klasių baigiau pagrindinėje mokykloje, vėliau mokiausi vakarinėje. Išsvajotos specialybės neturėjau, draugai stojo į socialinę pedagogiką, aš – paskui juos. Pati nieko neieškojau, gyvenimas mane surado ir nubloškė ten, kur reikia. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete studijavome keturiese, daug nuoširdžių, girdinčių draugų, kurie padėtų, suteiktų daugiau informacijos, neturėjome. Besimokydama universitete tuo pat metu ir dirbau. Baigusi mokslus, darbus tęsiau toliau.
Esate labai graži moteris, ar žmonės nustemba suvokę, kad jų negirdite? Kokių reakcijų sulaukiate?
Žmonių, kurie girdi, pasaulyje yra daugiau, natūralu, kad jie mano, jog tokių yra dauguma. Būna, užkalbinę nustemba, kad negirdžiu, bet tai natūralu. Kartais man atrodo, kad girdintieji labiau sutrikę ir sunerimę gyvenime. Mes, kurtieji, ramiau reaguojame į aplinką, pastebime žmonių emocijas, nuotaikas ir galime daug daugiau pasakyti, kas vyksta. Girdintieji to nesupranta, jie mano, kad esame apriboti. Turiu girdinčių draugų, kurie jaučiasi laisviau, kai gali kalbėtis gestais.
Turite du sūnus – penkerių Karolį ir trejų Robertą. Ar jie girdi?
Mūsų vaikai abu turi klausos sutrikimų. Manau, jie paveldėti, nors būna ir taip, kad kurčiųjų šeimose gimsta vaikai be klausos sutrikimų. Jau esama genetinių tyrimų, kurie leidžia numatyti, kūdikis gims kurčias ar girdintis. Prieš planuojant vaiką galima numatyti tikimybes, tačiau kol kas tie tyrimai labai brangūs. Dauguma kurčiųjų neatlieka tokio tyrimo, nes nėra poreikio. Kurčiųjų šeimoje augantys vaikai, nesvarbu, girdintys ar ne, yra apdovanoti pasaulį pažinti gilesnį, gražesnį, įvairesnį.
Ar galėtumėte papasakoti savo meilės istoriją? Kaip sutikote jų tėtį?
Buvome pažįstami mokykloje, vėliau kartu įstojome į universitetą. Baigus mokyklą mūsų draugystė augo, susituokėme. Aš kolegijoje dirbau dėstytoja ir pakviečiau savo vyrą dirbti kartu, dėstyti gestų kalbą. Dabar mano vyras geras specialistas, jau daug metų dėsto gestų kalbą. Mes labai didžiuojamės savo tėčiu, vaikams stengiamės būti pavyzdžiu ir įdiegti, kad gyvenime reikia nuolat tobulėti, siekti daugiau žinių.
Koks buvo jūsų kelias į projektą?
Tuo metu namie prižiūrėjau vaikus. „Ką veikti?“ – galvojau. Pamačiau skelbimą „Kartu mes galime daug“, sudomino, nuėjau, įsitraukiau. Man pasiūlė dalyvauti naujose profesinių mokymų programose, pradėjau lankyti „Veido ir kūno priežiūros specialisto“ kursus. Daug sužinojau apie veidą, odos tipus, masažą, makiažo tendencijas. Buvo minčių, kad tai galėtų tapti mano darbu, tačiau viskas – ateityje. Gyvenimas nestovi vietoje, viską galima įgyvendinti. Reikės daug investicijų. Šiuo metu turiu daug kitos veiklos, Vilniaus kolegijoje pradėjau dirbti dėstytoja, vėliau Lietuvos kurčiųjų draugijoje – diktore, naujienas pateikiame gestų kalba. Kurčiųjų mokykloje dirbu gestų kalbos mokytoja. Visos žinios, kurias gavau projekte, mano darbams suteikia daugiau kokybės.
Ką labiausiai norėtumėte pasakyti girdintiesiems?
Kad kurtieji yra tokie pat kaip jie. Dažnai girdintieji mano, kad bus sunku bendrauti su kurčiuoju. Bet taip nėra, negalvokite taip, tik bendraudami turėkite šiek tiek kantrybės, supratimo. Tai – svarbiausios savybės, be kurių neįveiksite bendravimo su kurčiaisiais kliūčių. Visada galima susirašinėti, yra mobilieji telefonai, visiems suprantamais gestais irgi juk galima bendrauti. O jei girdintis nori mokytis gestų kalbos, žodyną galima rasti internete – http://gestai.ndt.lt. Kuo daugiau ir dažniau girdintieji bendraus su kurčiaisiais, tuo platesnis bus jų pačių pasaulis, tuo didesnius jautrumo klodus jie atras savyje.
PROJEKTAS „KARTU MES GALIME DAUG“
Projektą įgyvendino VšĮ Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras
