Savo trisdešimtmetį AKVILĖ (32) pasitiko reanimacijos palatoje. Atmerkusi akis suvokė, kad yra gyva. „Mėginimas nusižudyti buvo mano pagalbos šauksmas, iš tiesų labiausiai už viską bijojau numirti. Toji baimė ir vidinė tamsa atvedė mane į reabilitacijos centrą, o dabar dar iš ten atsivijo ir suvokimas – aš esu gyva, aš gyvenu!“
Akvile, kaip jūs tapote projekto „Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų ligomis, psichologinė ir socialinė reabilitacija“ dalyve?
Iš tiesų aš jums negaliu nieko papasakoti apie projektą. Tuo metu gyvenau tamsoje, visiškame dugne, drebančiomis rankomis negalėjau net piniginės atsisegti. Iki projekto man tuomet buvo labai labai toli. Tai dabar suvokiu, kad yra sistema, žmonės dirba, ligoniams sudaromos sąlygos sveikti, renkami duomenys, vyksta mokymai. Ačiū Dievui, kad visa tai egzistuoja!
Kas nutiko jūsų gyvenime? Kas jus atvedė prie juodosios duobės?
Buvo laikas, aš gerai gyvenau, turėjau puikius darbus, daug keliavau. Vartojau daiktus, žmones, emocijas. Norėjau būti ne savimi, o kažkuo kitu – dar geresnė, įdomesnė, drąsesnė. Mokykloje alkoholis buvo nauji potyriai, kai sulaukiau pilnametystės, karuselė ėmė suktis labai greitai – vakarėliai, barai, tūsai, kelionės. Alkoholis suteikdavo drąsos, padėdavo pritapti. Kiekvienas turi savą priklausomybių kelią, manąjį, matyt, nutiesė įgimtas polinkis ir didžiulis jautrumas. Dirbau, mokiausi, baigiau bakalauro studijas, apgyniau magistro diplomą. Laikui bėgant būsenos pakeitimas tampa išmoktu elgesiu, o kai kankina drebulys arba užklumpa nemiga, visada gelbsti alkoholis ar tabletė. Prisimenu šaltą žiemos naktį, lauke minus penkiolika, aš keliuosi iš lovos, palieku miegantį draugą ir pirmą nakties einu į degalinę pirkti alaus. Grįždama pakeliui visą jį išgeriu, namo pusantro kilometro pareinu ir vėl kankinama troškulio. Dabar galvoju: koks siaubas! Ėmiau manyti, kad sergu kokia nors depresija. Pirmąkart antidepresantus man išrašęs gydytojas tuokart prigrasino tablečių jokiais būdais negerti su alkoholiu. Iš pradžių taip ir dariau, tačiau po kurio laiko alkoholis nugalėjo ir tai buvo mano pabaigos pradžia. Dvidešimt trejų pirmąjį kartą gerti pabandžiau mesti, jau tada buvo aišku, kad kažkas su manimi ne taip. Tačiau blaiviomis dienomis nerimo jausmas niekur nedingo, o tik stiprėjo, apimdavo ir panikos priepuoliai. Nuolatos norėdavau pakeisti būseną: kai skauda – kad neskaudėtų, kai linksma – kad apimtų melancholija, kai liūdna – kad būtų linksma. Negebėdama ilgesnį laiką išbūti blaivi, ėmiau piktnaudžiauti ir raminamaisiais vaistais. Iš pradžių užtekdavo pusės tabletės, po kurio laiko jau gerdavau visą, o po metų per dieną į burną sumesdavau trisdešimt tablečių raminamųjų ir migdomųjų. Būdavo rytų, kai reikėdavo išgerti keturias, kad pajėgčiau išlipti iš lovos. Buvau nuolat apdujusi, nors kažkokiais būdais gebėjau tai paslėpti nuo artimųjų. Psichiką veikiančių medikamentų vartojimas plinta, baisu, kad apie tai per mažai kalbama. Drįstu spėti, apie 30 procentų visuomenės be jokio reikalo vartoja vienokius ar kitokius antidepresantus, migdomuosius, raminamuosius.
Sunku patikėti, kad sveikas protas nestabdo, neperspėja, kad kažkas darosi negerai...
Sveikam protui trukdo baimė ir neigimas. Kažkam nutiko kas nors baisaus? Bet juk – ne man, aš praslysiu, man taip nebus. Alkoholis turi kvapą, tabletės – ne, užtat savo priklausomybę lengva slėpti.
Kokiam dugne turi atsidurti, kad atsirastų noras išlipti iš duobės?
Dugnas yra mirtis. Visa kita... 23-ejų buvo dugnas ir po pusmečio buvo dugnas. Mano likimo draugai juokauja: jei tau atrodo, kad dugną pasiekei, pabelsk, tau vėl bus atidaryta. Nusileisi dar giliau. Tabletės, alkoholis, tada vėl tabletės, vėl alkoholis. Per tą laiką – 8 psichiatrijos skyriai, bet juk nieko, tai ne priklausomybė, aš gydausi depresiją. O ligoninėje – vėl naujos tabletės ir aš, būdama 29-erių – visiškame kosmose. Tėvai, draugai, sesė už ausų tempė, išveždavo, uždarydavo, paimdavo piniginę, telefoną, maldavo sustoti, o aš žadėdavau. Nežinau kaip, bet vis tiek sugebėdavau pabėgti iš užrakintos palatos, kažkokiais būdais gauti tablečių ir vėl atsijungti. Dvi valandas apie nieką negalvoti. Beprotiška tamsa viduje mane varė į neviltį, atrodė, tokios būsenos niekada daugiau nesibaigs. Tik dabar blaivus protas leidžia pamatyti, koks buvau parazitas.
Ir tuomet nusprendėte numirti?
Prieš savo trisdešimtmetį išgėriau saują tablečių, daugiau nei šimtą. Dabar suprantu, kad mėginimas žudytis iš tiesų buvo mano pagalbos šauksmas, mėginimas išsigelbėti. Po reanimacijos ir eilinio psichiatrijos skyriaus susiradau reabilitacijos centro telefoną. Paskambinau pirmu pasitaikiusiu telefonu ir daug negalvodama išėjusi iš ligoninės susikroviau daiktus į Meikštų dvarą. Suvokiau, kad nieko daug ir neturiu – teisės prarastos, darbai prarasti, viduje – visiška tamsa, košmaras. Uždanga užsitraukė, gyvenimas tarsi prasidėjo iš naujo. Pusmetį reabilitacijos centre aš nemačiau spalvų, galvojau tik apie tai, kaip išgyventi, kaip užmigti, kaip vėl pradėti juoktis ir kvėpuoti. O dabar man toji vieta labai brangi, dažnai nuvažiuoju ten. Kada nors, kai labiau sustiprėsiu, norėčiau padėti tokiems pat kaip aš. Dvejus metus ir keturis mėnesius esu visiškai blaiva, dirbu, sportuoju, juokiuosi, lankau priklausomybėmis sergančių anonimų susirinkimus. Dėkoju Dievui ir džiaugiuosi, kad galiu būti, gyventi be tos košmariškos tamsos viduje.
Projektas „VŠĮ „MEIKŠTŲ DVARAS“ PACIENTŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBĖS NUO PSICHOAKTYVIŲ MEDŽIAGŲ LIGOMIS, INTEGRACIJA Į DARBO RINKĄ“
Projektą įgyvendino psichosocialinės reabilitacijos centras VŠĮ „Meikštų dvaras“
